Indija: šventės įsibėgėja

Ruduo – švenčių metas Indijoje. Drėgni musoniniai vėjai, visą vasarą nešę liūtis, pūsdami debesis nuo Bengalijos įlankos, pamažu rimsta, užleisdami vietą tropinei šilumos bangai. Oras įgyja gaivos, augmenija apsidengia žaliu veidu, kuris pamažu tik sausės ir raus. Kitos liūtys – birželį.

Hinduistai  pradeda ruoštis festivalių maratonui, kuris prasideda nuo „Rakhi“, rugpjūčio antroje pusėje, pilnačiai patekėjus. Tai ryšio tarp brolių, seserų ir pusbrolių šventė. Sesuo broliui ar pusbroliui ant riešo riša pašventintą siūlą – apyrankę, kuri simbolizuoja sesers meilę ir maldas už brolio gerovę ir sveikatą, o brolio pažadą amžinai ginti ir saugoti savo seserį. Atsidėkodamas brolis seseriai duoda dovanų sarį ar pinigų ir tuomet vaišinamasi saldumynais. Paprotys atėjęs iš senovės, kuomet karalienės siųsdavo tokią apyrankę kaip brolystės ženklą kaimynysčių valdovams. Prieš „Rakhi“ Indijos miestuose pridygsta prekystalių, siūlančių įvairių dizainų, dažniausiai raudonos spalvos apyrankių, kurių galima įsigyti už kelias rupijas – keliolika centų.

Panašiu metu, priklausomai nuo mėnulio fazių, švenčiamas Hinduistų numylėtinio dievo Krišnos gimtadienis, šiemet jau 5125-asis. Padūkęs mėlyn-odis Krišna savo gimtadienį švenčia triukšmingai. Būdamas vaikas, Krišna lakstė po laukus ganydamas karves, linksmindamas aplinkinius fleitos melodija, bet labiausiai garsėjo kaip smaguris, baisiai mėgęs sviestą ir varškę. Šis neklaužada įsliūkindavo į šeimininkių namus, tuštindamas sviesto ar varškės atsargas, tad šeimininkėms tekdavo puodynes užkelti aukštai, toliau nuo smaližiaus pirštų. Išradingasis Krišna tuomet pasikviesdavo draugų būrį ir šie, lipdami vienas per kitą, puodynę sėkmingai pasiekdavo.

Šis Krišnos įprotis virto į azartišką tradiciją. Bendruomenių kiemuose ar tiesiog gatvėsė, molinės puodynės (matka) pripildomos sviesto ar varškės ir virvėmis užkeliamos į 12-13 metrų aukštį. Jaunimas, dažniausiai vaikinai, susiburia į komandas ir iš anksto sunkiai treniruojasi, formuodami gyvą piramidę - lipdami vieni kitiems ant pečių. Lengviausias komandos narys siunčiamas į patį viršų, kuriam tenka garbė sudaužyti puodynę. Nugalėtojai gauna nemažai pinigų, skiriamų bendruomenės. Jei piramidė išyra nepasiekus tikslo, komanda pralaimi, bet komandos migruoja iš kiemo į kiemą, keliskart bandydamos savo laimę.

Stebint tokią piramidę iš šono, kūnas pagaugais eina, matant kaip vienas ar kitas dalyvis krenta neišlaikęs pusiausvyros. Neapsieinama ir be kaulų lūžių ar kitų rimtų sužeidimų. Bet minia, susibūrusi aplinkui, rėkia, skanduoja, palaiko, virina dalyvių kraują. Bolivudo muzika garsiai spragsi per milžiniškas kolonėles, išvilktas ant gatvės. Tarpais ją pertraukia vedėjo balsas, sujaudintai balbatuojantis per mikrofoną. Sambrūzdį stebi mėlynas, šelmiškomis akimis padabintas Krišnos veidas.
Dažnai per Krišnos gimtadienį musonai džiaugsmingai bėginėja po Mumbajų, prausdami purvinas pakampes. Šiemet gi jie ankstokai apsiramino, tad organizatoriams ant minios tenka užpurkšti vandens, įkarščiui nuplauti.

Keletas varžybų akimirkų, mano darbovietės gatvėje. Neišvengiau vandens čiuršlių.

Indijos Šiaurė: Nuostabusis Ladakas

Per nuostabias kalnų virtines, kvapą gniaužiančius tarpeklius, užburiančius slėnius, sidabruotas upes - tylos ir grožio dykumas, dievo vazduotės tobulus užkaborius...

Atvykome į Ladako širdį – Leh. Saulei nusiritinus nuo kalnų viršūnių, miesto garsams nutilus, bruzdesiams nuslopus ir išsislapsčius patamsiuose – štai mes, netvarkingoje Leh autobusų stotyje. Ieškomės svečių namų – bent keturioms naktims. Leh - pilnas nuotykių ir judesio rugpjūčio mėnesį. Sezono įkarštis. Žiemą čia viskas gi pasidengę sniegu, restoranai užkamšyti, verslininkai piečiau išdundėję.

Rytui išaušus krapštomės į lauką, žvejojamės pusryčius. Nuostabios vokiškos kepyklėlės triūsia dūzgia – burnoje tirpstantys sūrio pyragai, obuoliniai štrudeliai, šviežučiai rageliai – gražiai išdėlioti lentynose. Nedažnai kur Indijoje tokių skanėstų atrasi... Indijoje?? Dairausi aplink, stebiu žmones, jų gestus, traukiu į save orą ir ore tvyrančią dvasią – ne, tai – kitas pasaulis, kita žemė, kita energija.

Ladakas – „aukštų perėjų žemė“. Viena iš nedaugelio likusių budizmo buveinių Pietų Azijoje. Kadangi tai dalis stretegiškai svarbios Džamu ir Kašmyro teritorijos, čia gausu karinių dailinių – šarvuotų automobilių, karinių palapinių, automatais apsikarsčiusių aukštaūgių karininkų.

Ladako gyventojai – siaurų tamsių akių, daugiausia Tibeto tibudistai. Žemi, gelsvesnės odos. Gražiu britišku akcentu gromuluojantys.

Išsinuomojame motociklą po kalvotas apylinkes lakstyti. 

Dešimtys iškilių budistų vienuolynų, baltomis sienomis ant iškilesnių uolų mirgančių. 

Giedrų palaimintų veidų vienuoliai, lengvai migruojantys ant motociklų ar be garso šmirinėjantys vienuolynų kiemeliuose. Ramybės auromis apsisiautę, šypsantys į begalybę iš savo meditacijos minkštasuolių šventyklose. Atsiriboję nuo kasdienybės triukšmų, norų, emocijų, baimių. Perėję į „tikrojo aš“ lygmenį, aukščiausiąją tiesą, pakylėtą samonę. Švytintys iš vidaus, spinduliuojantys švarią sielą,tyrą protą. Nusikratę žemiško niekingumo.

Stebiu, mąstau..ir kažkoks naujas suvokimas, miglota, trapi įžvalga pradeda spurdėti, muistytis, formuotis...

Vingiuotu keliuku pakilome virš miesto, į Leh karalių rūmus. Pilkšvi mūrai, išdidžiai žvelgiantys į šviesius, netvarkingai išsimėčiusius mūrinius namelius. Praeities didybės griuvėsiai – visa, ką jie slepia. Smėlis ir dulkės, giliai nusėdusios tamsiuose siauruose koridoriuose ar mediniais pastoliais paremtuose kambariukuose. Nesvarbu sienos... juk tokios erdvės nuo kalvų atsiveria! Imkite, gerkite...

Saulei pažėrus rausvų spalvų vaiskioje padangėje, šešėliams tįstant, kalnams dengiantis vakarišku purpuru, pakilome ant dar vienos Leh kalvos – Shanti Stupa. Stupa – pylimo formos statinys su saugojamomais budizmo reliktais ir Budos garbinimo vieta. Tai antikinė mandalos forma.

Priėjus prie krašto, girdžiu pažįstamą kalbą. Saldi nuostaba užliejo smegenis, širdis pradėjo stipriau plakti. Ne aš viena iš Lietuvos, po Indijos šiaurinius tyrus beklajojanti?

Kelių valandų kelionė automobiliu nuo Leh - Pangong ežeras. 

Nežemiška. Giedro rytinio dangaus mėlynė, nusileidusi į saulėje tviskančių kalnų slėnį. 

Žydra iki skausmo, kad net užsimerkti norisi. Rodos, nebegaliu pakelti... Rodos, įlipau i paveikslėlį, patyrusio dailininko ranka nuteptą. Gal tai vadinama rojumi ant žemės? Balti kaip sniegas debesiukai plūduriuoja dangaus vaiskume, kartais pavirsdami cukruotomis kalnų viršūnėmis ar baltomis dėmėmis veidrodiniame ežero paviršiuje.

Beprotiškai šaltas - kūną, rodos, iki pskutinės dalelytės sugėlė.. bet tyras kaip krištolas. 

Grįžtant pakyla vėjas, didžiuliais šuorais pažeme sukdamas smėlio sūkurius. Veidai ir stiklai pasidengia smėlo dulkėmis. Žmonės ir medžiai isteriškai ima mojuoti rankomis, dangstydamiesi...

Indijos šiaurė - pakeliui į Leh

Nuostabusis Ladakas – istorinė tibetiečių karalystė Himalajuose, nusidriekusi per šiauriausią Indijos valstiją – Džamu ir Kašmyrą bei užgriebusi gabalėlį Kinijos. Ladako centras, ekstremalių Indijos keliautojų traukos vieta Leh įsikūręs apie 3.5 km aukštyje. Į šį vieną šiauriausių Indijos miestų galima nukakti keliais būdais: Tiesiai iš Delio – valandos skrydis ir šiek tiek pykinimo dėl išretėjusio kalnų oro, arba....Dvi dienas burzgėti patrakusiame autobusiuke, pavojingai laviruojant siaurais serpentinais per kalnus, tarpeklius ir slėnius... Saulei šviečiant, lietums lyjant, kalnų viršūnėms sningant ir uolienoms byrant... Spėkite, kurį mes pasirinkom?

-----------------------------------------------------------------------

Kelionę iš Manalio į Leh prisimenu kaip svaigulingą sapną...

Įkliuvome į debesį. Aukštai, ant siauro vingiuoto serpentino, pasidengusiame purvo pliurza ir balomis. Bene dešimt sunkvežimių ir autobusų užklimpo kamštyje, Himalajų kalvų papėdėje - dergiant lietui, purvui trykštant iš po vikšrinių ratų siauručiame kelyje, vairuotojams devynis prakaitus liejant, prasilenkti bandant.

Giedra ir šalta. Sniegu pasidengusios viršūnės blizga ryškioje saulėje. Dangus iki skausmo vaiskus ir žydras, nuožmiai prispaudęs kalvotą horizontą. Šaltukas lyg ir smelkiasi į kaulus pro nesandarius autobusiuko langus... Aš sapne. Nieko nejaučiu, nieko nematau, nieko negirdžiu. Tik tas dieviškas grožis liūliuoja mane kalnų vingiuose, kelia mane į dangaus tolius. Ir vis nesibaigia, auga, gražėja...

Kas keletą valandų vis aptinkame drobinių palapinių spiečių – krautuvėlių-kavinukių oazę su toliau įrengtomis tualetų būdelėmis. Keliautojus sveikina apsimuturiavę žmogiūkščiai - siauraakės moterėlės siūlančios žalios imbieru pagardintos arbatos ar indiškai pieniškos „čai“, tibetietiškų momos ir populiariausio Ladako kalnynų patiekalo – „maggie“ makaroninės sriubos. Iš po stiklu dengtu prekystalių galima nusipirkti šokolado ir sausainių. Skurdus bet visad keleivių laukiamas kalnų stotelių meniu. Užsigrūdinę baikeriai, sustatę motociklus ant akmenuoto kelio, dreduoti svajokliai hipiai, suktinukes traukiantys, užsidegę kalnų entuziastai pokšintys fotoaparatais – visi  kartu. Visus išjudinęs kalnų ilgesys. Visus raminantis arbatos garas vėsiame ore.

Kiekvienas kalnas kitoks. Savaip blizgantis, savomis formomis šliaužiantis, skirtingomis spalvomis žėrintis, kitaip kvepiantis, skirtingu žmonių apgyventas, savaip artimas. Kiekvienas kalnas turi savo veidą, įspūdingų raukšlių išvagotą,  saulės myluojamą. Mainantį nuotaikas, sūpuojantį vėjus.  Kiekvienas kalnas užgniaužia kvapą. Kiekvieną jų įsileisdamas į save – pajausdamas alsavimą, kvapą, skonį.. priartėji prie visa apimančio amžinybės jausmo.

Bam!! Bam pam pam pa-ram.. pariedėję į šalikelę sustojam.  Sprogo padanga.  Išsiropščiam į orą, pasigrožėti giliais žalios upės krantais. Begalinė ramybė ir pasakiškų erdvių tyla uždaro mus į vakuumą, valdomą gamtos. Čia žmogus – tik svečias, nuolankiai paklūstantis nuožmiems dėsniams, įsiliejantis į gaivališką pulsą.

Kylant aukštyn kalnai rūstėja, žolė retėja, užleisdama vietą uolų nuogriuvoms; oras retėja, svaigindamas, klampindamas į tirštėjantį sapną. O šis nepaliaujamai juda, vingiuoja siauru keliu, niūriame kalne išskobtu; kartais pavirsta į košmarą, akiai užkliuvus už sunkvežimių liekanų, merdėjančių stačių šlaitų papėdėse. Ne vienas apsižioplinęs vairuotojas ten nugarmėjęs yra...

Iš sapno budina ratų cypimas, vairuotojui stabdant ties staigiu posūkiu. Ausys nuo spaudimo užgultos. Skaičiuoju nuo akmeningų nuolydžių srovenančius upelius, smagia srove kertančius mūsų kelią.

Vis daugiau bendrakeleivių ima blogai jaustis, užsupti krypuojančio, cypiančio autobuso, svaiginami retėjančio oro. Pasiekus 5300 m aukštį – antrą pasaulio aukščiausią pravažiuojamo kelio tašką, liūliuojantis svaigulys apima ir mane. Stojam. Vangiai nusvirduliuoju link vienišos tualeto būdelės su iš paskos sekančiais bendražygiais.

Po poros valandų stojame mažame miestelyje pasiruošti nakčiai – į drobines palapines po penkis ar šešis. Gaunam šiltos vakarienės specialiai kalnų keleiviams įrengtoje valgykloje. 

Stebim augantį vakarą, jo ilgėjančius, horizontą gniaužiančius pirštus. Žvaigždės pamažu išbėrė tamsėjančius kalnų siluetus, vabzdžiai sucirpė, žvilgsnis užstrigo ore. Įsiurbiu naktį į save, pasiimu kalnų dvasios. Iškvepiu – išdalinu save kiekvienai nuogo grožio dalelytei. 

Šiaurės Indija: Aplink Manalį

(Manalio kelionių tęsinys)

Argi mes neesame prisirišę prie daiktų? Materialiai kasdienių daiktų daiktelių, supančių mus kiekviename žingsnyje. Teikiančių emocinį -socialinį pasitenkinimą ar paguodą, raminančių, darančių gyvenimą tingiai patogų. Pirkdami, vartodami, kaupdami virstame niekingais daiktiškos išorės vergais. Apsimuturiuojame savo materialybe iki ausų, įlendame į pavojingą kiautą ir bijome iš jo išlįsti. Vartojame ir džiaugiamės. Daiktybė – puikybė. O jei kas atima kokį žaislą, nurengia, apiplėšia, įskelia mūsų kiautą – jaučiamės nesaugūs, socialiai nepajėgūs konkuruoti su kitais į daiktiškus urvus įlindusiais, besimėgaujančiais. Pavydime, norime daugiau daiktų, daugiau pasitenkinimo, daugiau puikybės.

-----------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------

Taip, tas keletą dienų debesuotame Manalyje mano sąmonę šiek tiek valdė gėdinga daiktinė realybė. Įtikinėjau save, kad tai buvo tik mažas kompiuteris - na, pilnas man vertingos informacijos, bet juk viskas daiktiniame pasaulyje pakeičiama. Kad ir kaip stengiausi kaišytis optimizmo gaidelėmis, kartėlis nelipo man nuo veido, ir Punytas, mano kelionės draugas, tai aiškiai jautė. Vargšas iš kailio nėrėsi, bandydamas susekti greitai pasprukusį taksi vairuotoją, kartu su mano „aipedu“ ir dargi šiltu, skolintu kelioniniu megztiniu. Ir kaip aš galėjau visa tai pamiršti?

Iš taksi klientų aptarnavimo būdelės skambiname į Pandoh – miestelį, iš kurio ir nusičiupome taksi. Šie nieko pagelbėti negali, nes nei mes taksi numerio turėjome, nei vairuotojo vardo. Visgi Punytas, vietinis vaikis, šiaurinėje Indijoje gimęs augęs, prisiminė, kad turi čia pažįstamų… Keliolika skambučių šen bei ten - ir visas Pandoh miestelis sukrutęs sujudęs, paskelbęs taksi vairuotojo su dingusiu „aipedu“ paiešką. Dar kitą dieną, po kelių naktų, praleistų Manalyje, mes jau sėdėjome ant motociklo, šiaušdami atgal į Pandoh visą šimtą kilometrų. Pamestų daiktų žvejotis.

Ach, koks grožis! Kalvos, užgulusios siaurą mūsų keliuką, akino žaluma. Upė gundančiai mirgėjo mums pašonėj, staigiais vingiais besileidžiant žemyn nuo Manalio kalvų.  

Mintyse bėgo Manalyje sutiktų spalvingų žmonių veidai, jų debesuoti pasaulėliai, tarp kalvų pastrigę, kalvomis besiritinėjantys. Maži ir nereiklūs. Čigoniškos moterys, žvitriomis akimis tyrinėjančios praeivius, gyvus minkštus zuikius į rankas kišančios...

Meistrai, piešiantys , drožinėjantys, tapantys medines lenteles Manalio turgelyje:

Simpatiškas, gilių šokoladinių akių berniukas, tiesiantis miniatiūrinę dėžutę su kraujo raudonumo šafranu. Drovus pieniško gėrimo pardavėjas, didžiuliu samčiu pilantis lempose saldžiai raibuliuojantį skystį.

Margų siūlų verpėjėliai, pasakiškų šalikų audėjėliai... Stakles ir po aplinkinius kaimus išdalinę, norinčius tauraus amato primokę, dirbinius surinkę ir į lentynas sukrovę - turistams akims paganyti, pinigines pakrapšyti:

Ir smagumas po Manalį duotis... Senos medinės hinduistų šventyklos paunksmėje...

...žaismingos ledinės upės žaidynėse...

...vietinių koldūnų su vištiena (momos) vaišėse...

...budistų apeiginių instrumentų aiduose...

Kelių dienų Manalio vaizdams sukantis galvoje, kelionė motociklu neprailgo – po geros pusantros valandos mes jau stovėjome centrinėje Pandoh sankryžoje, spausdami ranką taksi vairuotojui... Grąžinusiam man žaislą kartu su megztiniu! Krykščiu kaip vaikas, o Punytui lyg akmuo nuo širdies nusirito, mane pagaliau švytinčią po dviejų dienų išvydus. 
Ilgai nedelsę pasipustėme padus atgal į Manalį... Šioji kelionė visgi neprabėgo be nuotykių. Pusiaukelėje staiga prakiuro nuomoto motociklo padanga. Gerai, kad visai šalia – maža gyvenvietė, su keliais pameistrėliais palei kelią besitrinančias (ar tyčia jie ratus prakiurdo??). Laukdami jų verdikto, šlamščiam ant ratuoto prekystalio dėdulės spirginamus sumuštinius; užsigeriam akmenuotos upės šniokštimu...

Maždaug po valandos, pasikeitę guminę rato plėvelę, vėl patenkinti, kiek nuvargę, skriejame vakarėjančiu, saulės nuauksintu keliu... Krūptelėjau. Nugirdau Punytą keiksnojant save.

-          Kas nutiko?! – rėkiu per vėją jam už nugaros.

-          Benzinas baigiasi!

-          O ne…- ech, juk ne man, prastai vairuotojai, spręsti apie reikiamą benzino kiekį.

Tai ir nuo transporto priemonės priklauso, ir nuo greičio, ir nuo benzino kokybės, matyt dar ir nuo nuotaikos bei oro temperatūros... Kaip visa tai pasverti?

Iki artimiausios „Indian Oil“ – pora kilometrų. Nuovargiui lipant ant kulnų, vakarui nuožmėjant, tempiame savo motociklą nebyliu asfaltu, šalmus į pažastis pasikišę. Pilamės pusantro litro – juk turėtų užtekti keturiasdešimčiai kilometrų?

Toliau riedant, tamsa pamažu apklostė kalvų žalumas, paslėpė krioklius. Liko tik upės šniokštimas ir kalvose įsispraudusių nameliukų švieselės... Mažiname greitį – sunku išlikti budriems nuovargiui kaustant nugaras ir tamsai grėsmingai tirštėjant prieš akis. Visgi pamažu kasėmės link savo tikslo. Staiga, likus vos sptyniems kilometrams iki Manalio, motociklas vėl pradėjo kosėti. Punytas stoja pakelėje ir krizendamas nusiima šalmą.

-          Kas nutiko?! – su siaubu klausiu, purtydama jį už pakarpos, nors puikiai nujaučiu nelaimę.

-          Benzino bakas tuščias! - patvirtina mano nuogąstavimus vairuotojas.

Keikdama mus abu už neapdairumą, nusikabaroju nuo motociklo ir sėduosi ant kelio atsipūsti. Tamsu nors į akį durk, kyla rūkas. Laimei, pro šalį pėdinęs sunkvežimio vairuotojas (ir iš kur jis čia atsirado?), pasisiūlo mus pametėti iki artimiausios degalinės. Palikę motociklą pakelėj, užšokame ant minkštų „Goods Carrier“ sėdynių – juk visada buvo smalsu pasivėžinti šiuo dažniausiai Indijos gatvėse matomu krovininiu automobiliu. Vaivorykštės spalvomis numargintu, su patrakusiu vairuotoju prie didelio gergždiančio vairo. Dardėdami iš aukšto žvelgiame į asfaltą aplipusius didžiulius rūko kamuolius, mistiškai pampstančius nuo stiprėjančio lietaus lašų. Vairuotojas, rodosi, žino kelią, tvirtai sukdamas vairą posūkiuose, bet jo raudoniu pasruvusios akys kėlė išgąstį... Neapsieina čia vairuotojai be kanapinių svaigalų, apgaudinėdami ilgų kelionių nuovargį.

Siūlo ir mums parūkyti, bet mes greitai iššokam ir lekiam prie degalinės. Jau visa valanda kaip turėjom grąžinti motociklą! Skubiai pilamės litrą degalų į plastmasinį butelį nuo vandens – juk tik septyniems kilometrams... Bėgam atgal į kelią gaudytis dar vieno pakeleivingo automobilio, kad mus dabar jau atgal prie pamesto motociklo pavežtų. Matyt, tiems tolimųjų reisų vairuotojams prailgsta ilgas valandas prie vairo kiurksoti, kad jie noriai pramogų kabinasi. Januolis, apsiginklavęs buteliu su benzinu, ir užsienietė jo pakeleivė, desperatiškai vidurnaktį automobilius stabdantys... Nekasdienis tų apylinkių reginys! Vienas balsas iš stojančio sunkvežimio šaukia mums lipti vidun. Nudžiugę vikriai ropščiamėds ant minkštų sėdynių ir aš leidžiu Punytui pradėti regzti šneką su apdujusiu vairuotoju. Neilgai trukus paaiškėja, kad jis ir Punytas - iš to paties regiono kilę. Puikesnės progos draugystės dūmeliui užtraukti nerasi! Traukia jis džiovintų kanapių ryšulėlį iš užanties, kitaip ir nemanydamas mūsų paleisti...


------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------

Viskas gerai, kas gerai baigiasi. Be galo nusiplūkę, po šimtą kilometrų pirmyn-atgal suvažinėję, atgavę mano kompiuteriuką, su vietiniais vairuotojais pabendravę, nuo upės ir kalvų apsvaigę... Jei ne mano kompiuteriukas, ir šių užrašų dabar neskaitytumėte, iš mano linksmybių į ūsą nešypsotume...:)